Vaclovas Žutautas. AR LIPS V. LANDSBERGIS Į BALKONĄ?

Vaclovas Žutautas. AR LIPS V. LANDSBERGIS Į BALKONĄ?

Tai dažniausiai šiomis dienomis Lietuvoje girdimas klausimas. Apie tai diskutuojama inteligentijos tarpe, politikų gretose, aktyvių piliečių, besiruošiančių Vasario 16-ąją švęsti Vilniuje, bei įvairiuose socialiniuose tinkluose transliuojamose laidose. Man nelabai suprantama, kodėl toks didžiulis susidomėjimas? Kuo įpatingas tas balkonas ir kodėl tiek sureikšminamas tas V. Landsbergio pasirodymas tame balkone? 

Jeigu kalbėti apie balkoną, tai Vilniuje pilna tokių balkonų. Gal šis išskirtinis tik tuo, kad  balkonas yra ant to pastato, kuriame 1918 metų vasario 16 dieną Lietuvos Taryba, vadovaujama dr. Jono Basanavičiaus pasirašė dokumentą, skelbiantį, kad atkuriama Lietuvos valstybė. Šiuo metu šiame pastate, Pilies g. Nr. 26, Vilniuje, veikia Signatarų namų muziejus. Apie šiandieną Lietuvoje taip populiarų balkoną nėra jokios informacijos, kad jis turi kokią istorinę reikšmę. Yra balkonų, iš kurių kalbėjo A. Smetona, A. Hitleris, bet apie juos niekas nediskutuoja, išskyrus vietinius ekskursijų vadovus, kurie ,parodydami tuos balkonu, paįvairina savo pasakojimus. Tai kuo išgarsėjo šis balkonėlis? Kas jį išgarsino? Jokių garsenybių jame nei sėdėjo, nei stovėjo, išskyrus tik tuos mūsiškius, kurie labai nori į žmones žiūrėti iš viršaus, būti aukščiau kitų. Bet juk toks žmogaus troškimas jokios išskirtinės reikšmės ar dėmesio jam nepriduoda ir nesuteikia. Atvirkščiai – visi nori būti kuo arčiau žmonių, tautos. Tokie tai tikrai nusipelno būti gerbiamais ir klausomais. Kas Lietuvoje kuria, sugalvoja tokias šventes, madas: vieniems rinktis po balkonėliu, kitiems įlipti į balkonėlį, tretiems apsitverti tvoromis, apsistatyti kariškiais ir įsivaizduoti, kad švenčiame šventes? Ir ne šiaip sau šventes, o valstybines.

Netikiu, kad V. Landsbergis kažkam kažkada įsakė Vasario 16-ąją švesti po tuo balkonėliu Pilies g. Nr.26. ir, kad tik balkonėlyje jo vieta, iš kurios gali kreiptis į tautą? Lygiai taip pat netikiu, kad tik jis sugalvojo ,,patobulinti“ šalies simbolius. Argi tik jis vienas norėjo, kad valstybės herbas būtų perdažytas ar žirgui uodega užriesta? Jeigu taip, tai ką veikė ir kur žiūrėjo jo aplinkos žmonės, komanda? Kur buvo Lietuvos inteligentija, mūsų tautos šviesuliai, tautinės kultūros profesionalai? Ar ne mūsų pačių abejingumas privedė prie to, kad Lietuvoje gyvenimas vyksta gaivališkai, nėra tęstinumo, naikinamos tautinės tradicijos, papročiai. Tas pats ir su šventėmis. O paskutiniais metais nebeliko skirtumų tarp švenčių, mitingų ar šiaip kokio susibūrimo. Atsirado tik priešprieša tarp tautos ir valdžios. Kadangi tautoje nėra vienybės, ši priešprieša virto gaivališka. Kam tai naudinga? Kur tai veda?

Ar tai normalu, kaip buvo paminėta Sausio 13-oji? Ar švente taps Vasario 16-oji, jeigu vieni ruošiasi į Vilnių švęsti, kiti švilpti, treti dainuoti, penkti ploti? O dar kiti – stiprins aptvarus, telks apsaugą, ribos ar uždraus praėjimus, ruoš provakatorius? Palaikau tik tuos, kurie ruošiasi švęsti Nepriklausomybės dieną. O švęsti galima išradingai, ir šventimu galima žymiai griežčiau išsakyti tai, kas skauda. Ir pasiekti galima ženkliai daugiau, negu garsiai rėkiant. Visur reikalinga šalta, mąstanti galva ir vienybė. Ir visiškai nesvarbu, mano nuomone, lips ar nelips V. Landsbergis į balkoną. Man žymiai svarbiau –  ar mes sugebėsime susivienyti ir visa tauta kartu švęsti, kartu dirbti ir kartu neleisti niekam naikinti  protėvių, tėvų ir mūsų daugelį amžių kurtos Lietuvos valstybės?