Tautos teisė ir pareiga – tęsti tūkstantmečiais besivejančią gyvybės juostą, gerbti protėvių dvasią, jų aukas ateities vardan ir išmintingai įsilieti į sudėtingą, prieštaringą dabarties būtį. Mūsų partijos tikslas – mintimis ir darbais prisidėti prie tautos ir valstybės išlikimo bei klestėjimo.
Kodėl savo partijos pavadinimui pasirinkome Vyčio simbolį?
Į šį simbolį medijų erdvėje, regis, niekada nebuvo kreipiamas didesnis dėmesys, nebent prisimintume triukšmingąjį Vilniaus atvejį, kai sostinėje, Lukiškių aikštėje, norėta pastatyti Vytį. Bet liberalioji miesto valdžia, jai lojalūs ar prijaučiantys piliečiai padarė viską, kad jo čia nebūtų. Tačiau Vyčio simbolis, atkeliavęs iš amžių glūdumų, pagarbiai perduodamas iš kartos į kartą. Lietuviai jį brangina. Paprastai raitelis suprantamas kaip drąsus Karžygys, Gynėjas, vejantis priešą iš mūsų žemės. Mes pasirinkome Vytį kreipdami dėmesį tiek į šią, tiek į kitą – daug gilesnę ir svarbesnę jo prasmę, kuri mažai kam žinoma.
Lietuvių tautos istorija patvirtina – ji geba nugalėti galingus išorės priešus. Tačiau ypač mažai tautai išlieka grėsmė išnykti, jei neatpažįstamas arba toleruojamas vidinis priešininkas, kuris irgi atlieka naikintojo vaidmenį. Taip mąstydami, mes pasirinkome Vytį, kuris giliąja prasme yra Dvasios Karys, besikaunantis Šviesos vardan ir naikinantis tamsą. Šiomis dienomis toks simbolis tampa ypač aktualus, nes tai, kad valstybė naikinama iš vidaus, išlieka paslaptimi tik patiems naikintojams.
Kalbėdami apie Vytį, turime galvoje ne tiek piešinį, kiek mintį, užkoduotą jame. Pasak pasaulinio garso psichologo C. G. Jungo – simbolis visada išreiškia ką nors daugiau, nei jo akivaizdi ir tiesioginė reikšmė.
Ne vienas mokslininkas yra nagrinėjęs balto raitelio ant balto žirgo vaizdinį. Hum. moksl. dr. Dainius Razauskas moksliniame darbe „Vytis simbolikos požiūriu“ atskleidžia, kad idoeuropietiškoje kultūroje šis simbolis sutinkamas daug kur ir yra labai senas. Savo studijoje mokslininkas remiasi įvairių tautų (baltų, slavų, graikų, germanų, iranėnų, indų) tautosaka, skirtingų religijų vaizdiniais. Nuosekliai nagrinėdamas simbolį D. Razauskas leidžia stebėti, kaip iš seniausių kultūrinių klodų išnyrantis baltas raitelis ant balto žirgo, nors dažnai turi kitą vardą, yra tos pačios esmės. Atskleisdamas Vyčio prasmę, mokslininkas remiasi kalbininkų, filosofų, mitologų: V. Toporovo, P. Grincerio, A. Afanasjevo, J.Tresidderio, R. Guenono, J. Beresnevičiaus, N. Vėliaus ir kitų išvadomis, papildančiomis viena kitą ir tvirtinančiomis iš esmės tą patį.
Balta spalva tautosakoje, mitologijoje, simbolių kalboje – tai skaidrumas, skaistumas, šventumas. O tai reiškia, kad Raitelis ir žirgas turi būti siejami ne su materialiu, bet aukštuoju dvasiniu lygmeniu. Baltą Raitelį ant balto žirgo lietuviai vadina Perkūnu, latviai – Perkons, Baltijos slavai – Sventovitu, trakai – Perkumi ar Perkoniu, iranėnai – Mitra, hetitai-luviai (Mažoji Azija, II a. pr. Kr.) griaustinio Dievą vaizdavo raitą ant žirgo, rankoje iškėlusį žaibą ir vadino jį Perua arba Pirua, indų tradicijoje tai – Indra ir Kalki avataras (Višnu).
Labai svarbi simbolinė kalavijo reikšmė. Beje, visur ji iš esmės ta pati. Ch. E. Kerlotas atkreipia dėmesį į tai, kad kalavijas iš tikrųjų visur ir visada buvo aukštų didikų prerogatyva, kilmingo kario atributas, „nes kalavijas priklauso raiteliui, kuris savo ruožtu yra šviesos gynėjas nuo tamsos“ [1]. Pasak Ch. Trungpos vadžrajanos budizme dvasinę išmintį, sąmonės skaidrumą „simbolizuoja dviašmenis kalavijas, kuris perkerta bet kokią painiavą“ [2]. J. Tresidderis sako: „Budizme kalavijas suvokiamas kaip išminties ginklas, nukertantis neišmanymą“. Indų tradicijoje „Višnus dažnai vaizduotas su ugniniu pažinimo kalaviju rankoje. Vingiuoti, ugnies liežuvius primenantys dviašmeniai kalavijai buvo siejami su nuskaistinimu“ [3]. Alchemijoje toks kalavijas – ugnies emblema. R. Guenonas savo knygoje apie simbolius, minėdamas senovės indų tradiciją, sako: „Kai šventikas užsimoja mediniu kalaviju, tai tas pat, kas į priešą sviedžiamas perkūnas“ ir „mes šiuo atžvilgiu tik pridursime, jog kalavijas apskritai prilyginamas žaibui arba yra tiesiog iš jo kildinamas“ [4]. Baltų tautosakoje sutinkame tą patį. Lietuviai sako: „Perkūnas esąs kunigaikštis su ugniniu kalaviju, ir kai tuo kalaviju sušvytruoja, tada žaibuoja“ [5]. Latvių dainose žaibas prilygsta Dievo kalavijui, kuriuo Jis nukauna velnią. O osetinų herojus Batrazo prilyginamas indų Indrai. Jie sako, kad žaibavimas tai „Baltrazo kalavijo blizgesys“ [6].
Griausmas, griaustinio garsas suvokiamas kaip Dievo balsas. Biblijoje pasakojant apie Dievo apsireiškimą Mozei rašoma: „Dievas atsakė jam perkūno griausmu“ [7]. Taigi žaibuojančio bei griaudžiančio perkūno įvaizdis jungia savyje kalaviją ir žodį, kuris ypač griausmingas ir įsakmus – „kirste nukertantis“ Dievo žodis [8]. Lietuviai iki pat XX a. perkūną laikė Dievo žodžiu. Naujajame Testamente rašoma: „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją“ [9]. Apreiškime Jonui randame šias eilutes: „Dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes, iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o jo veidas buvo tarytum saulė, žibanti visu skaistumu“ [10]. Žymus mitologas A. Afanasjevas šį Kristui iš burnos einantį kalaviją susiejo su kalbančio Perkūno liežuvio-žaibo įvaizdžiu. Apreiškime 19.11–16 rašoma: „Aš išvydau atvirą dangų ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vadinamas Ištikimasis ir Teisusis; jis teisingai teisia ir kovoja… ir jo vardas – Dievo žodis. Jį lydėjo dangaus kareivijos pulkai ant baltų žirgų, apsivilkę tyros drobės drabužiais. Iš raitelio burnos ėjo dviašmenis kalavijas, kuriuo jis ištiks tautas… Ant jo drabužių ir strėnų užrašytas vardas: Karalių Karalius ir Viešpačių Viešpats“ [11]. R. Guenono nuomone apokaliptinis raitelis – tai tas pats senosios indų tradicijos Kalki avataras (Višnu), raitas ant balto žirgo, kuris Puranose (I a. pr. Kr.–IV a. po Kr. šventraščiuose) apibūdinamas vaizdiniais, tiksliai atitinkančiais tuos, kuriais pasižymi Kristaus antrasis atėjimas Apokalipsėje [12]. Kalki avataras atskrieja atitinkamo ciklo pabaigoje.
Oskaras Milašius (rašytojas, diplomatas) apie Lietuvą skaitytoje savo paskaitoje Geografijos draugijos salėje Paryžiuje 1919 m. kovo 29 d. teigė, kad „mūsų tautinio herbo raitelis sidabro šarvais ir baltasis žirgas“ esąs „pagimdytas tos pat neatmenamos tradicijos kaip ir apokalipsės riteris bei baltasis žirgas“ [13].
Baltąjį Raitelį, tūkstantmečiais skriejantį indoeuropietiškos kultūros kloduose, galime apibūdinti dvejopai. Viena vertus, jis simbolizuoja žmogaus būseną, kurią galime charakterizuoti kaip kilnaus kario, raitelio dvasią. Antra vertus, tai – DIEVYBĖ, Šviesos vardan besikaunantis Dvasios Karys, kuris kritiniu lūžio, agonijos momentu savo ugniniu ginklu sunaikina bet kokį neišmanymą, tamsą ir atkuria Tvarką.
Dabartiniu sudėtingu laikotarpiu, kai melas vadinamas tiesa, o prievarta – laisve, kai pasakytas žodis nebetenka tikros prasmės, kai neberūpi tautos ir valstybės išlikimas, kai neigiama dviejų pradų – vyro ir moters prigimtis, kai jaunajai kartai skiepijama „pažangi pasaulėžiūra“ vedanti į pražūtį, mes manome, kad labai verta atkreipti dėmesį į Vyčio simbolį. Laikas susivokti ir sąmoningai pasipriešinti neišmanymui, neatsakingumui, tautos ir valstybės naikinimui iš vidaus. Partijos, patekusios į valdžią, vykdo atvirkščiai proporcingą politiką savo pažadų atžvilgiu. Vienas iš Prezidentės rinkimo štabo vadovų, vėliau įtakingas Lietuvos banko valdytojas atvirai rėžė, kad „moralė tapo ne šių laikų dimensija“. Argi neatėjo laikas reikalauti sąžiningumo, atsakomybės, žmoniškumo? Be šių savybių jokia pažanga nevyksta, tik atvirkščiai. O nuolatinis valdžioje esančiųjų kalbėjimas apie „tvarios valstybės“ ar „gerovės valstybės“ kūrimą – tik smėlio pilių statymas arba begėdiškas akių dūmimas.
Tegul Lietuvos erdve skrieja Baltas Raitelis ant balto žirgo – VYTIS.
[1] D. Razauskas, Vytis simbolikos požiūriu, Vilnius, 2008, p. 58.
[2] D. Razauskas, Vytis simbolikos požiūriu, Vilnius, 2008, p. 59.
[3] D. Razauskas, Vytis simbolikos požiūriu, Vilnius, 2008, p. 60.
[4] D. Razauskas, Vytis simbolikos požiūriu, Vilnius, 2008, p. 61.
[5] D. Razauskas, Vytis simbolikos požiūriu, Vilnius, 2008, p. 62.
[6] D. Razauskas, Vytis simbolikos požiūriu, Vilnius, 2008, p. 64.
[7] D. Razauskas, Vytis simbolikos požiūriu, Vilnius, 2008, p. 66.
[8] D. Razauskas, Vytis simbolikos požiūriu, Vilnius, 2008, p. 66.
[9] D. Razauskas, Vytis simbolikos požiūriu, Vilnius, 2008, p. 69.
[10] D. Razauskas, Vytis simbolikos požiūriu, Vilnius, 2008, p. 69.
[11] D. Razauskas, Vytis simbolikos požiūriu, Vilnius, 2008, p. 70.
[12] D. Razauskas, Vytis simbolikos požiūriu, Vilnius, 2008, p. 70.
[13] ETHOS: Baltų kultūra ir lietuviška savimonė, Savilaida, 1984, p. 10.